nuokirtulis

núokirtulis (dk.) sm. (1), nū́kirtulis (ž.) (1) 1. žr. nuokirtuolis 1: Į nū́kirtulius kojas pasidaužiau Krkl. Kojas pasibadysi eidamas par nū́kirtulius Varn. Ans gano karves po nūkirtulius Krkl. 2. kas kapojant, kertant atsikerta, atlūžta: Nuokirtuliùkai (orig. nukirtuliukai), strubungaliai ant skiedryno vadinas malksna J.